» neo/n/ CHILDREN OF SATURN

neo/n/ CHILDREN OF SATURN

[EN]

Type: spatial practice / walkshop
Status: completed
Location: Kaunas, Lithuania
Year: 2023
Organizer: part of Experiments platform (Architektūros fondas)
Currator of Experiments platform: Gabrielė Černiavskaja
Mentors: TAAT

During Experiments platform, in my authorial project “Space(s) for Melancholy,” I explore melancholy as an urban atmosphere. By observing various locations and phenomena in the city of Kaunas, I am creating a map of melancholy based on personal or collective experiences. Drawing inspiration from “Children of Saturn” — a Renaissance-era cult of melancholy — I create the neo(n) CHILDREN OF SATURN narrative, inviting a reflection on the need for and the right to a space of melancholy in today’s context.

In the project, melancholy is treated as a safe space for slowing down, self-expansion, recharging, contemplation, healthy sadness, longing, and solitude. By allowing ourselves to be fragile and open to various emotions, without eliminating the “negative” ones, we become more resilient to life’s events — we no longer fall from great heights to very low ones. Melancholy functions as an intermediary state between emotional extremes. Historically, landscapes played the role of places for retreat into solitude — for example, during the Renaissance, gardens were consciously designed to include dark, shaded, and secluded spaces dedicated to Saturn. In such spaces, one could sit peacefully and embody the persona of melancholy.

In today’s architecture and urban public space planning, the emotional experience spectrum is limited, as the focus is solely on optimism when designing or renovating spaces, leaving out the natural human need for solitude and contemplation. Happiness and joy are pushed as indicators of success in construction (or life). For this reason, there are as many suitable spaces for melancholy as there are marginal zones in our environment and cities. These are often urbanized landscapes: abandoned, post-industrial, unrenovated, strange, cut-off, forgotten, and stigmatized. Such places serve as ballast and are natural sources of melancholy, where we can find slowing down and functioning at a low energy level. The project also encourages recognizing the aesthetics of melancholy landscapes, which are an equally important part of cityscapes and serve as a counterpoint to the “neat” aesthetic.

The workshops (and autumn) are an invitation to legally immerse oneself in melancholy, allowing oneself to slow down without feeling guilty about it. We will meet in a secret location, where we will create a temporary neon installation, thus situating and giving meaning to an abandoned space. After creating a safe space, we will read the neo(n) CHILDREN OF SATURN manifesto and spend time in melancholy, then disperse, leaving only traces in the darkness.

[LT]

Tipas: erdvinė praktika / ėjimo dirbtuvės
Statusas: įgyvendintas
Vieta: Kaunas, Lithuania
Metai: 2023
Organizatorius: Experimentų platforma (Architektūros fondas) dalis
Eksperimentų platformos kuratorė: Gabrielė Černiavskaja
Mentoriai: TAAT

Eksperimentų platformoje autoriniame projekte „Space(s) for melancholy“ tyrinėju melancholiją kaip urbanistinę atmosferą. Stebėdama įvairias lokacijas ir reiškinius Kauno mieste, pildau melancholijos žemėlapį, remdamasi personalinėmis ar kolektyvinėmis patirtimis. Atsispiriant nuo „Children of Saturn“ – Renesanse klestėjusio melancholijos kulto, kuriu neo(n) CHILDREN OF SATURN naratyvą, kviečiantį šių dienų kontekste reflektuoti poreikį ir teisę į melancholijos erdvę.

Melancholija projekte traktuojama kaip saugi erdvė, skirta sulėtėjimui, savęs išplėtimui ir įkrovimui, kontempliacijai, sveikam liūdesiui, ilgesiui ir vienatvei. Leisdami sau būti trapiems ir atsiverdami įvairioms emocijoms, neeliminuojant „neigiamų”, tampame atsparesni visiems gyvenimo įvykiams – iš labai aukštai nebekrentame labai žemai. Būtent melancholija veikia kaip tarpinė būsena tarp emocinių kraštutinumų. Nuo senų laikų pabėgimo į vienatvę vietų vaidmenį atlikdavo kraštovaizdis, pvz. Renesanse projektuojant sodus būdavo sąmoningai sukuriama tamsi, pavėsinga ir nuošali vieta, skirta Saturnui. Tokioje erdvėje žmogus galėdavo ramiai sėdėti ir įeiti į melancholijos personą. Šių dienų architektūroje, miesto viešų erdvių planavime emocinės patirties spektras yra ribotas, kadangi projektuojant ar renovuojant objektus, yra orientuojamasi vien tik į optimizmą, užribiuose paliekant natūralų žmogaus poreikį vienatvei, kontempliacijai. Laimė ir džiaugsmas brukami kaip statybų (ar gyvenimo) sėkmės rodikliai. Dėl šios priežasties tinkamų melancholijai erdvių yra tiek, kiek mūsų aplinkoje, miestuose yra likę ribinių zonų. Dažniausiai tai urbanizuoti kraštovaizdžiai: apleisti, postindustriniai, neatnaujinti, keisti, atkirsti, pamiršti ir stigmatizuojami. Tokios vietos atlieka balasto funkciją ir yra natūralūs melancholijos šaltiniai, kuriuose galime atrasti sulėtėjimą ir veikimą žemam energijos lygy. Projektu taip pat skatinama pripažinti melancholijos kraštovaizdžių estetiką, kuri yra tokia pat svarbi miestovaizdžių dalis ir veikia kaip atsvara „sutvarkytai“ estetikai.

Dirbtuvės (ir ruduo) yra kvietimas legaliai panirti į melancholiją, leisti sau sulėtėti ir nesijausti dėl to blogai. Susitiksime slaptoje lokacijoje, kurioje kursime laikiną neono instaliaciją, taip įsivietindami ir įprasmindami apleistą vietą. Susikūrę saugią erdvę, skaitysime neo(n) CHILDREN OF SATURN manifestą ir pabūsime melancholijoje, po to išsiskirstysim palikdami tik pėdsakus tamsoje.