» Kaunas: 1984-ieji, kurių nebuvo

Kaunas: 1984-ieji, kurių nebuvo

[EN]

Type: research I architectural graphic novel I exhibition
Status: completed
Location: Kaunas, Lithuania
Year: 2024
Organizer: Architexture LAB, Kaunas artists house
Currator: Justinas Kalinauskas
Exhibition: ‘City memory lab’ at Kaunas artists house

Kaunas: 1984 that never happened

“In the city center, stretching from the confluence of the Nemunas and Neris rivers to Vytautas Park and the railway station, rise eight- to nine-story buildings. The small two- to three-story houses disappeared from these central quarters long ago, and the remnants of the shacks demolished in 1934 by engineers Navickas and Reisonas can now only be seen in the city’s museum…”
“Freedom avenue. Oh, how it has changed! How poor and shabby it was in the times of 1934, and how magnificent it is now with its tall, grand buildings. Only Pienocentras has retained its old appearance throughout these fifty years. Poor Pienocentras. Fifty years ago, it was the pride of Freedom avenue, and now, oh, how insignificant it looks next to its skyscraper neighbors, how thin and impoverished it seems!”
“Laisvės Alėja itself is the largest and most beautiful street in all of Lithuania. The linden trees, nearly a hundred years old, provide exceptionally pleasant shade for passersby, the scent of flowers wafts from enormous flowerpots, and elegant white benches invite one to rest…”
“In the streets, you see only a couple of policemen, unarmed, with just batons, while at street intersections, traffic is regulated by robots. Two underground trains converge at the station…”

This is how Kaunas was optimistically described by E. Dantas and illustrated by T. Kulikauskas in an article titled “Kaunas in 50 Years: Architects’ and Builders’ Projects, Visions of Kaunas’ Future Life,” published in the newspaper Diena (September 23, 1934).

This is Kaunas I have always longed for.

But is it possible to long for and feel nostalgia for something that never existed?
Is it possible to remember something that never happened?

False memory is a neuroscientific phenomenon where a person “remembers” events, situations, or details that never actually occurred, or distorts real memories. This happens because our memory is not an exact replica of past events; it is dynamic and reconstructive. Every time we recall an event, our brains do not directly replay it but instead reconstruct it from various fragments and information stored in long-term memory. Over time, this reconstructive process is increasingly influenced by distortions and illusions created by the brain, leading to memory glitches.

In this project, an alternative past is reconstructed in the form of an architectural-graphic novella, intertwining storylines of architecture, unreliable memory, and feminine melancholy.

The protagonist, Ana, returns to Kaunas after 15 years in New York to meet a former lover, prompted by a mysterious letter of invitation. A dark and rainy November, a transformed city, and Ana’s complex inner experiences intertwine into a psychedelic noir-style narrative.

Perhaps the lover will never show up.
Perhaps she is not who she thinks she is.
Perhaps she is in the wrong city, at the wrong time.
Perhaps she does not exist at all.

[LT]

Tipas: tyrimas I architektūrinė grafinė novelė I paroda
Statusas: įgyvendintas
Vieta: Kaunas, Lithuania
Metai: 2024
Organizatorius: Architexture LAB, Kauno menininkų namai
Kuratorius: Justinas Kalinauskas
Paroda: ‘Miesto atminties laboratorija’ / Kauno menininkų namai

Kaunas: 1984-ieji, kurių nebuvo

…„Centre, nuo Nemuno ir Neries santakos iki Vytauto parko bei geležinkelio stoties tiesiasi į dangų aštuonių devynių aukštų pastatai. Seniai jau iš šitų centrinių kvartalų išnyko dviejų trijų aukštų namukai, o 1934 m. inž. Navicko ir inž. Reisono nugriautų lūšnų liekanas tegalima pamatyti tik miesto muziejuje”…„Laisvės alėja. Aiman kaip ji pasikeitusi! Kokia ji buvo vargšė ir nuskurusi 1934 metų laikais ir kokia puošni dabar su savo didžiuliais namais, aukštais. Tik vienas Pienocentras per visą penkiasdešimt metų išlaikė savo seną išvaizdą. Gaila šito vargšo Pienocentro. Prieš penkiasdešimt metų jis buvo Laisvės alėjos pasididžiavimas, o dabar akgi koks jis menkas prieš šituos savo kaimynus
dangoraižius, koks sukūdęs ir neturtingai atrodantis!”…„Pati Laisvės alėja – didžiausia ir gražiausia gatvė visoje Lietuvoje. Liepos, beveik šimtametės, praeiviui suteikia nepaprastai patogią paunksmę, gėlių kvapas skverbiasi iš didžiulių vazonų, o dailūs balti suoliukai poilsin vilioja”…„Gatvėse matosi tik pora policininkų, be ginklų, vien lazdelėmis, gi gatvių susikryžiavojimuose judėjimą tvarko robotai. Į
stotį sueina du požeminiai traukiniai”…

Tokį Kauną optimistiškai aprašė E. Dantas ir iliustravo T. Kulikauskas straipsnyje „Kaunas po 50 metų. Architektų ir statytojų projektai. Ateities Kauno gyvenimo vaizdai”, laikraštyje „Diena” (1934 m. rugsėjo 23 d.).

Tokio Kauno aš visada ilgėjausi.

Bet ar įmanoma ilgėtis ir jausti nostalgiją tam, ko niekada nebuvo?
Ar įmanoma prisiminti tai, kas niekada neįvyko?

Nepatikimoji atmintis (angl. false memory) yra neuromokslinis fenomenas, kai žmogus „prisimena“ įvykius, situacijas ar detales, kurios iš tikrųjų niekada neįvyko, arba iškraipo tikrus prisiminimus. Taip nutinka, nes mūsų atmintis nėra tiksli praeities įvykių kopija; ji yra dinamiška ir rekonstrukcinė. Kiekvieną kartą, kai atsimename įvykį, mūsų smegenys ne tiesiogiai atkartoja jį, bet iš naujo konstruoja iš įvairių fragmentų ir informacijos, saugomos ilgalaikėje atmintyje. Per laiką šį konstravimo procesą vis labiau paveikia smegenų sukurtos apgaulės ir iškraipymai, dėl to ilgainiui atsiranda atminties glitchai. Projekte architektūrinės-grafinės novelės forma rekonstruojama neįvykusi praeitis – plėtojamos architektūrinė / nepatikimosios atminties / moteriškosios melancholijos siužetinės linijos.

Pagrindinė veikėja Ana po 15 metų praleistų Niujorke grįžta į Kauną susitikti su buvusiu mylimuoju, iš kurio gavo mįslingą laišką-kvietimą. Tamsus ir lietingas lapkritis, pasikeitęs miestas ir sudėtingi vidiniai Anos išgyvenimai persipina į psichodelinį noir stilistikos pasakojimą.

Gal mylimasis taip ir nepasirodys.
Gal ji nėra kas mano esanti.
Gal ji yra ne tam mieste ir ne tuo laiku.
Gal jos net nėra.